Baltijos eršketų atkūrimas: kai rezultato tenka laukti dešimtmečius
Aštriašnipio eršketo atkūrimas – darbas, kurio rezultatai matuojami ne metais, o dešimtmečiais. Šios žuvys lytiškai subręsta tik maždaug 14–18 metų, neršto metu gali migruoti iki 1000 kilometrų, o jų gyvenimo trukmė gali siekti net šimtą metų.
Todėl šiandien į upę išleisto eršketo istorija tik prasideda. Ar jis pasieks jūrą? Kur migruos? Ar išgyvens ir subręs? O svarbiausia – ar po daugelio metų sugrįš į upę neršti?
Apie tai 2026 m. spalio 13–14 d. Žuvininkystės tarnybos organizuotoje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Baltijos eršketas: mokslas, atkūrimas ir tarptautinis bendradarbiavimas“ diskutavo Lietuvos, Vokietijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos ir Švedijos mokslininkai, žuvivaisos specialistai bei institucijų atstovai.
Konferencijos pagrindą sudarė HELCOM aštriašnipio eršketo atkūrimo ekspertų grupės (EG STUR) narių pranešimai. Ekspertai pristatė savo šalyse vykdomus atkūrimo darbus, naujausius tyrimų rezultatus ir bendrus iššūkius, su kuriais susiduriama siekiant atkurti gyvybingą Baltijos eršketų populiaciją.
Renginys surengtas įgyvendinant Žuvininkystės tarnybos projektą „Nykstančių žuvų rūšių išteklių atkūrimas“ (Nr. 16IP-25-09-P-001-PR001), apimantį nykstančių žuvų rūšių atkūrimo, mokslinių tyrimų, stebėsenos ir būklės vertinimo veiklas.
Pirmąją konferencijos dieną Kaune daugiausia kalbėta apie eršketų veisimą ir auginimą, genetinės įvairovės išsaugojimą, migracijos stebėseną, buveines ir priegaudą. Antrąją dieną konferencija persikėlė į Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Pietų regiono žuvivaisos skyrių, kur mokslinės diskusijos buvo tęsiamos praktinėje aplinkoje.
Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Baltijos eršketas: mokslas, atkūrimas ir tarptautinis bendradarbiavimas“ dalyviai Kaune.
Nuotr. Žuvininkystės tarnybos.
Lietuvos eršketai jau nukeliauja šimtus kilometrų
Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Vytautas Kesminas, vienas iš pirmosios aštriašnipio eršketo atkūrimo Lietuvoje programos autorių, priminė, nuo ko prasidėjo šios rūšies sugrąžinimas į mūsų vandenis. Renkantis tinkamas upes buvo vertinami istoriniai duomenys, ekologinė būklė ir hidromorfologinės sąlygos. Atkūrimo darbams pasirinktos Neries ir Šventosios upės, kuriomis žuvys gali pasiekti Nemuną, Kuršių marias ir Baltijos jūrą.
Ankstesni Lietuvos mokslininkų tyrimai jau parodė, kokius didelius atstumus gali įveikti išleistos žuvys. Lietuvoje paženklinti eršketai vėliau buvo aptikti prie Alandų salų Suomijoje, Gotlando salos Švedijoje, ties Sankt Peterburgu, Latvijos ir Estijos pakrantėse. Tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kodėl eršketų atkūrimas negali būti vienos valstybės darbas.
Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento direktorius Justas Poviliūnas pristatė jau penkiolika metų nuosekliai vykdomus atkūrimo darbus. 2011–2025 m. į Lietuvos upes išleista daugiau kaip 508 tūkst. aštriašnipių eršketų. Pastaraisiais metais įveisimo apimtys išaugo – 2024 ir 2025 m. kasmet išleista po maždaug 71 tūkst. žuvų.
Tačiau šiandien vis svarbesnis tampa ne vien klausimas „kiek išleidome?“, bet ir „kas su žuvimis vyksta po paleidimo?“
Naujas etapas – akustinė telemetrija
2026 m. Lietuvoje pradėtas naujas aštriašnipių eršketų migracijos stebėsenos etapas – žuvys pradėtos ženklinti akustiniais siųstuvais. Iki konferencijos jau buvo pažymėtos 47 žuvys, iš jų 36 išleistos į gamtą. 17 iš 36 išleistų eršketų bent kartą užfiksuoti akustiniais imtuvais, o iš viso sukaupta apie 2700 fiksavimų.
Kuriama stebėsenos sistema leis sekti žuvų judėjimą vidaus vandenyse, Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje. Iki 2029 m. numatyta plėsti imtuvų tinklą, o surinkti duomenys padės geriau suprasti eršketų migracijos kelius, įvertinti išleidimo vietų tinkamumą ir tobulinti atkūrimo priemones. Tai svarbus pokytis – nuo įveisimo skaičių pereinama prie realių duomenų apie tai, kur žuvys keliauja ir kaip joms sekasi po paleidimo.
Aštriašnipis eršketas Baltijos jūroje. Nuotr. iš Žuvininkystės tarnybos pranešimo.
Vokietijoje atkūrimo programa pasiekė naują etapą
Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemės ūkio ir žuvininkystės tyrimų centro atstovė Christin Höhne pristatė Vokietijos patirtį atkuriant Baltijos eršketų populiaciją – nuo reproduktorių bandos formavimo ir veisimo iki žuvų išleidimo bei jų stebėsenos gamtoje. Born žuvivaisos centre nuo 2010 m. išinkubuota apie 15,6 mln. aštriašnipių eršketų lervučių, kurios naudojamos atkūrimo darbams Vokietijoje bei perduodamos kitoms Baltijos regiono šalims.
Ypač reikšmingas etapas pasiektas pastaraisiais metais. 2024 m. reprodukcijai pirmą kartą sėkmingai panaudoti pačioje atkūrimo programoje užauginti patinai, o 2026 m. – ir patelės. Tai reiškia, kad prieš daugelį metų pradėtos auginti žuvys šiandien jau pačios duoda naują eršketų kartą. Vien per 2026 m. veisimo sezoną iš maždaug 60 kg ikrų gauta apie 1,9 mln. lervučių. Skirtingų reproduktorių porų veisimo rezultatai gerokai skyrėsi, todėl svarbus ne tik gaunamų lervučių kiekis, bet ir kryptingas reproduktorių parinkimas pagal genetinį veisimo planą.
Vokietijos patirtis taip pat rodo, kad dideli įveisimo skaičiai savaime dar nereiškia atkurtos populiacijos. 2006–2026 m. Oderio baseine išleista apie 5,8 mln. įvairaus amžiaus ir dydžio eršketų, tačiau vis daugiau dėmesio dabar skiriama tam, kas vyksta po jų paleidimo – migracijai, buveinių naudojimui, išgyvenimui ir sąveikai su žvejyba. Vien 2026 m. gauti 159 pranešimai apie eršketus: 155 žuvys buvo sugautos žiauniniais tinklais, dar keturios rastos negyvos pakrantėje. Šie duomenys išryškina priegaudos problemą ir parodo, kodėl atkuriant eršketų populiaciją svarbus bendradarbiavimas su verslinės ir mėgėjų žvejybos atstovais.
Lenkija: milijonai išleistų žuvų, bet tikrasis rezultatas – dar ateityje
Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerijos atstovė Katarzyna Kamińska ir dr. Andrzej Kapusta pristatė jau du dešimtmečius Lenkijoje vykdomus Baltijos eršketų atkūrimo darbus. Eksperimentiniai įveisimai Lenkijoje pradėti 2006 m., o 2020 m. pirmą kartą sėkmingai gauta palikuonių iš dirbtinėmis sąlygomis užaugintų reproduktorių.
Per 2006–2025 m. laikotarpį Lenkijoje išleista apie 6,15 mln. eršketų, iš jų apie 6,1 mln. – lervų ir šiųmetukų, dar apie 35 tūkst. – vyresnių jauniklių. Tyrimai rodo, kad išleistos žuvys migruoja pasroviui ir geba naudotis natūraliomis upių buveinėmis, tačiau jų ilgalaikis išgyvenimas vis dar nėra pakankamai aiškus.
Todėl kitas etapas – ne vien tolesnis įveisimas, bet ir išgyvenamumo stebėjimas, nerštui tinkamų buveinių apsauga bei natūraliai gimusių eršketų paieška. Būtent natūralios reprodukcijos požymiai būtų vienas svarbiausių ženklų, kad atkuriama populiacija pradeda išsilaikyti savarankiškai.
Svarbu ne tik žuvų skaičius, bet ir genetinė įvairovė
Dr. Hanna Panagiotopoulou-Stawnicka savo pranešime atkreipė dėmesį į mažiau matomą, tačiau ilgalaikei atkūrimo sėkmei itin svarbią sritį – genetinę įvairovę. Baltijos regiono šalyse laikomų veisimo populiacijų tyrimai rodo, kad jose pavyko išsaugoti apie 84 proc. laukinės populiacijos alelinės įvairovės, tačiau ji tarp atskirų grupių pasiskirsčiusi nevienodai.
Todėl neužtenka vien turėti daug reproduktorių. Svarbu žinoti jų kilmę, giminingumą ir genetines savybes bei kruopščiai parinkti reproduktorius veisimui, kad būtų kuo geriau išsaugota genetinė įvairovė ir mažinama giminingo veisimo rizika. Pranešime pabrėžta, kad dėl didelių reproduktorių giminingumo ir genetinių skirtumų toks parinkimas turi būti planuojamas kryptingai.
Tarp svarbiausių tolesnių darbų numatomas bendras reproduktorių kilmės registras, kuriame būtų kaupiami duomenys apie kiekvienos žuvies kilmę, genotipą, laikymo vietą, veisimo istoriją ir kriobanke saugomą genetinę medžiagą. Svarbus vaidmuo tenka ir kriobankams, kurie leistų išsaugoti vertingų reproduktorių genetinę medžiagą ir panaudoti ją ateities veisimo programose.
Apie praeities eršketus pasakoja net kelių šimtmečių senumo šaltiniai
Suomijos gamtos išteklių instituto „Luke“ mokslininkas dr. Teppo Vehanen parodė, kad rūšies istoriją galima atkurti ne tik šiuolaikiniais tyrimais. Mokslininkai rinko duomenis iš istorinių dokumentų, laikraščių, muziejų ir kitų šaltinių, siekdami išsiaiškinti, kur eršketai anksčiau buvo aptinkami Suomijos pakrantėje ir Ladogos ežero baseine.
Senieji šaltiniai liudija ir apie įspūdingo dydžio žuvis – istoriniuose duomenyse minimi daugiau kaip 150 kg svėrę ir daugiau nei 2,5 m ilgio eršketai. Tuo tarpu Ladogos ežero duomenys išsiskyrė tuo, kad ten daug dažniau fiksuotos mažesnės žuvys. 1918–1938 m. pavyko nustatyti 12 tokių radaviečių, o 13 žuvų, kurių ilgis buvo žinomas, vidutinis ilgis siekė apie 97 cm, kai istoriniuose Suomijos pakrantės duomenyse – apie 190 cm.
Tokie duomenys leidžia manyti, kad Ladogos baseine galėjo egzistuoti vietinė eršketų populiacija, bent dalį savo gyvenimo ciklo praleidusi šiame baseine. Istoriniuose šaltiniuose minimi ir jaunikliai Volchovo upėje, o tai dar labiau sustiprina vietinės reprodukcijos prielaidą. Paskutinis žinomas laukinis Baltijos eršketas Ladogos ežere sugautas 1984 m.
152 kg ir 2,65 m ilgio eršketas, Kokemäenjoki upė, 1914 m.
Nuotr. Satakunta Museum (iš dr. Teppo Vehanen pranešimo).
Švedijoje eršketas padeda telkti dėmesį visai upės ekosistemai
Švedijos biologas Krister Strömqvist pristatė eršketų atkūrimo darbus Göta älv upėje. 2026 m. 115 eršketų pažymėti akustiniais siųstuvais. Tyrimuose lyginamos skirtingomis sąlygomis augintos žuvų grupės ir stebima jų migracija bei išgyvenamumas.
Tačiau Švedijos projektas išsiskiria ir platesniu požiūriu – eršketas čia pasitelkiamas kaip „skėtinė rūšis“, per kurią siekiama atkreipti dėmesį į visos Göta älv upės ekosistemos būklę ir į atkūrimo darbus įtraukti kuo daugiau skirtingų partnerių. Tarp jų – savivaldybės, vandens valdymo institucijos, mokslo įstaigos, energetikos sektorius ir kitos organizacijos.
Svarbi projekto dalis – ir visuomenės įtraukimas. Atvira eršketų auginimo vieta per du mėnesius sulaukė daugiau kaip 600 lankytojų, o dešimtyje žuvų paleidimo renginių dalyvavo apie 3000 žmonių.
Visuomenės įtraukimas į eršketų atkūrimo veiklas Švedijoje. Nuotr. iš Krister Strömqvist pranešimo.
Švedijos patirtis rodo, kad eršketų atkūrimas gali būti ne tik rūšies išsaugojimo, bet ir platesnio dėmesio visos upės ekosistemai bei visuomenės įtraukimo priemonė.
Kaip užauginti eršketą, pasiruošusį gyvenimui gamtoje?
Estijos RMK Põlula žuvivaisos centro vadovas Kunnar Klaas pasidalijo praktine eršketų auginimo patirtimi. Pirmasis maitinimas, vandens temperatūra, žiemojimas, ligų prevencija ir kitos auginimo sąlygos turi didelę reikšmę jauniklių išgyvenamumui, todėl svarbu geriau suprasti, kokios sąlygos padeda žuvis parengti gyvenimui natūralioje aplinkoje.
Estijos atstovas Meelis Tambets pristatė eršketų atkūrimo darbus Narvos ir Pernu upėse, įveisimo patirtį, pakartotinių sugavimų duomenis ir migracijos kelių atkūrimo svarbą. Taip pat aptartas Estijos ir Suomijos partnerių įgyvendinamas projektas „LIFE Baltic Sturgeon“, kurio tikslas – atkurti savarankiškai išsilaikančią Baltijos eršketų populiaciją šiaurės rytinėje Baltijos jūros dalyje.
Eršketai valstybių sienų nepaiso
Skirtingų šalių pranešimuose vis kartojosi ta pati mintis – Baltijos eršketų atkūrimas negali būti vienos valstybės darbas.
Lietuvoje išleista žuvis gali būti aptikta Suomijoje ar Švedijoje. Vokietijoje išinkubuotos lervutės perduodamos kitoms Baltijos regiono šalims. Reproduktoriai auginami ir brandinami skirtingose valstybėse, todėl jų genetinės įvairovės išsaugojimas turi būti koordinuojamas viso Baltijos regiono mastu.
Todėl HELCOM EG STUR ekspertų grupėje svarbūs ne tik susitikimai ir patirties mainai. Reikalingos tarpusavyje suderinamos ženklinimo ir stebėsenos sistemos, keitimasis duomenimis apie aptiktas žuvis ir priegaudą, koordinuotas genetinis valdymas, migracijos kelių bei nerštaviečių apsauga.
Bendras tikslas – kad šiandien į upes išleidžiami jaunikliai išgyventų, užaugtų, subręstų ir po daugelio metų sugrįžtų į upes neršti.
Iš konferencijų salės – į Pietų regiono žuvivaisos skyrių
Antrąją konferencijos dieną dalyviai lankėsi Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Pietų regiono žuvivaisos skyriuje, Kalesninkų kaime, Alytaus rajone.
Konferencijos dalyviai Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Pietų regiono žuvivaisos skyriuje.
Nuotr. Žuvininkystės tarnybos.
Čia buvo galima praktiškai pamatyti tai, apie ką pirmąją dieną kalbėta konferencijos salėje – auginamus aštriašnipių eršketų jauniklius ir formuojamą reproduktorių bandą, kuri ateityje turėtų tapti svarbiu Lietuvos dirbtinio veisimo darbų pagrindu. Mokslinės diskusijos persikėlė prie konkrečių žuvų ir jų auginimo sąlygų – aptarti reproduktorių auginimo, brandinimo, veisimo ir tolesnio bendradarbiavimo klausimai.
Baltijos eršketų atkūrimo istorijoje greitų rezultatų nėra. Žuviai iki brandos reikia keliolikos metų, jos migracijos kelias gali nusidriekti per kelių valstybių vandenis, o tikroji sėkmė paaiškės tik tuomet, kai į upes pradės grįžti ir natūraliai daugintis nauja eršketų karta.
Tačiau šiandien eršketų atkūrimas jau neapsiriboja vien įveisimo programomis. Baltijos regione formuojamos reproduktorių bandos, kaupiami genetiniai duomenys, diegiamos akustinės stebėsenos sistemos ir stiprėja tarptautinis bendradarbiavimas.
Kiekvienas užfiksuotas migruojantis eršketas, kiekviena išsaugota genetinė linija ir kiekviena nauja reproduktorių karta yra dar vienas žingsnis bendro tikslo link – kad aštriašnipis eršketas Baltijos jūros baseine vėl taptų savarankiškai gyvenančia ir besidauginančia rūšimi.
Konferencija surengta įgyvendinant projektą „Nykstančių žuvų rūšių išteklių atkūrimas“ (Nr. 16IP-25-09-P-001-PR001), finansuojamą Europos jūrų
