2026-08-12

Seliava – sidabrinė Lietuvos ežerų gelmių gyventoja

Seliava (Coregonus albula) – nedidelė, grakšti lašišinių šeimos žuvis, gyvenanti giliuose ir vėsiuose ežeruose. Ją galima atpažinti iš sidabriškų šonų, tamsesnės nugaros ir nedidelio riebalinio peleko, būdingo lašišinėms žuvims.

Seliavos gyvena būriais ir didžiąją laiko dalį praleidžia atvirame vandenyje, dažniausiai – gilesnėse ežero vietose. Pagrindinis jų maistas yra zooplanktonas – vandenyje gyvenantys smulkūs organizmai ir planktoniniai vėžiagyviai. Pačios seliavos tampa maistu didesnėms plėšriosioms žuvims, todėl užima svarbią vietą ežerų mitybos grandinėje.

Šios žuvys dažniausiai neršia vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje. Ikrelius jos išleidžia ant smėlėto ar žvyringo dugno. Seliavoms reikalingi tinkami, jų biologinius poreikius atitinkantys vandens telkiniai, todėl jos įveisiamos tik ten, kur, remiantis moksliniais tyrimais, yra palankios sąlygos žuvims išgyventi ir formuoti gyvybingas populiacijas.

Žuvininkystės tarnyboje seliavos dirbtiniu būdu išveisiamos ir paauginamos Žuvivaisos departamento Pietų regiono žuvivaisos skyriuje Simne. Į vandens telkinius jaunikliai gabenami specialiuose maišuose su vandeniu ir deguonimi. Prieš juos išleidžiant maišai kurį laiką laikomi ežero vandenyje, kad palaipsniui susivienodintų vandens temperatūra ir žuvys nepatirtų staigaus aplinkos pokyčio.

2026 metais į Lietuvos valstybinius vandens telkinius išleista beveik 3,7 mln. seliavų jauniklių. Jomis papildyti dešimt ežerų, atrinktų atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas. Šiais darbais siekiama sustiprinti seliavų populiacijas, išsaugoti biologinę įvairovę ir palaikyti gyvybingas Lietuvos ežerų ekosistemas.

Ar žinojote? Nors seliava nėra didelė žuvis, jos žūklė laikoma gana sudėtinga. Kadangi seliavos dažniausiai laikosi ežerų gelmėse, žvejams reikia ne tik kantrybės, bet ir specialių žinių bei tinkamai parinktos įrangos.