Žuvivaisos skyriai

Žuvininkystės tarnyba vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas žuvų išteklių išsaugojimo ir atkūrimo Lietuvos vandens telkiniuose funkcijas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 3D-107 pakeista Žuvininkystės tarnybos struktūra: įsteigtas Žuvivaisos departamentas, apjungiantis Žuvų išteklių atkūrimo, Pietų, Rytų ir Vakarų regionų žuvivaisos skyrius.

VAKARŲ REGIONO ŽUVIVAISOS SKYRIUS

Inkubacinis cechas buvo pastatytas 1958 m. kaip kompensacija dėl Kauno HES, žiobriams bei lašišinėms žuvims inkubuoti. Vakarų Lietuvoje tai buvo vienintelis dirbtinio žuvų veisimo cechas. Ši vieta tam itin tinkama, nes aplinkui vilnija Kuršių marių, Nemuno, Atmatos, Skirvytės vandenys.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Rusnės poskyriui atitekęs cechas atrodė nekaip. Peršalę ir sutrūkinėję radiatoriai, išdaužyti langai, gruntiniu vandeniu apsemta siurblinė, vienas didelis cechas, kuriame be 15 vnt. penkių metrų ilgio vonių ir inkubacinio Veisų stovo daugiau nieko ir nebuvo. Po to pradėjo keistis pavaldumas ir veisiamų žuvų rūšys. Iki 1995 m. poskyris (tada departamentas), priklausė Aplinkos ministerijai, o nuo 1997 m. buvo prijungtas prie LR žemės ūkio ministerijos. Keitėsi ir pavadinimai: Kuršių marių skyriaus Rusnės žuvivaisos ir aklimatizacijos įmonė, Kuršių marių skyriaus Rusnės žuvivaisos ir aklimatizacijos stotis, LVŽŽTC Rusnės filialas, Žuvininkystės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Rusnės poskyris.

Rusnėje buvo inkubuojamos lydekos, žiobriai, lašišos, šlakiai, starkai, vėgėlės, karšiai, šamai, lynai.

2004 m. buvo prarasti tvenkiniai (nesibaigiantys teismų maratonai su bendrasavininkiu, kuris turi 1% daugiau akcijų). 2007m. europinėmis lėšomis buvo įrengta viena uždaroji recirkuliacinė sistema, iš kurios vėliau buvo įrengti du cechai, kuriuose pirmą kartą pradėta ne tik žuvų inkubacija, bet ir išnerštų žuvyčių paauginimas. 2007 buvo auginamos 4 rūšių žuvys: 500 tūkst. starkų, 6 tūkst. šamų, 800 tūkst. lynų, 2,7 mln. vnt. vėgėlių.

2011 metais įgyvendinant tarptautinę programą buvo pradėtos įsisavinti aštriašnipio eršketo veisimo technologijos, todėl buvo atsisakyta vėgėlės paauginimo ( pažymėtina, kad vėgėlėms paauginti sąlygos nebuvo idealios, nes technologiškai neįmanoma pasiekti, kad gręžinio vandens temperatūra būtų  0,5 arba bent 2 C⁰). Kadangi trūko ne tik eršketų veisimo praktikos, bet ir teorijos, pradžia nebuvo lengva Šį procesą iliustruoja skaičiai: 2011metų rudenį į Nerį ir Šventąją buvo išleista 1 540 vnt. aštriašnipių eršketukų, 2012 metų pavasarį – 178 vnt., 2012 metų rudenį – 5 600 vnt., 2013 metų pavasarį –– 400 vnt., rudenį – 6 800 vnt., 2014m. pavasarį – 1 200 vnt., rudenį – 7 000 vnt. , 13 200 vnt. eršketukų perduota Simno ir Laukystos poskyriams bei parduota kaimyninės Latvijos žuvininkams. Šie skaičiai rodo, kad su laiku įgavome daugiau patirties. Pažymėtina, kad pavasarį išleidžiami aštriašnipiai eršketai yra auginami per žiemą, ir išleidimo metu vidutiniškai sveria kiek daugiau nei 400 gramų.

2014 metais vėl buvo gauta europinių lėšų, už kurias sandėlys ir garažas po rekonstrukcijos perdarytas į trečiąjį uždarosios recirkuliacinės sistemos cechą, kuriame jau auginami  aštriašnipiai eršketai, dalis kurių bus bandoma auginti iki reproduktorių.

Rusnė (panoraminė nuotrauka), 2021 m.

RYTŲ REGIONO ŽUVIVAISOS SKYRIUS

Rytų regiono žuvivaisos skyrius apjungia du poskyrius: Žeimeną (Meškerinę) ir Trakų Vokę. Nuo 1998 m. Rytų regiono žuvivaisos skyriuje išskirtinai veisiamos ir uždaros recirkuliacinės sistemos sąlygomis (toliau – URS) auginamos lašišinės žuvys: šlakiai, lašišos, margieji upėtakiai. 2015–2016 m. pradėti veisti kiršliai, ūsoriai, nuo 2019 m. – skesnukiai.

Žeimena (Meškerinė)

Žeimenos poskyris veikia nuo1964 metų, jis įkurtas buvusiame Žeimenos žuvininkystės ūkyje, kurio vieta ir pavadinimas buvo pasirinkti neatsitiktinai. Žeimena – viena švariausių ir šalčiausių rytų Lietuvos upių , kurios vandenys teka per garsųjį Meškerinės kaimą. Poskyriui pradėjus savo veiklą buvo nutarta vandenį į iškasamus tvenkinius tiekti siurbliais per specialiai iškastą ir išbetonuotą kanalą. Taip per keletą metų 538 ha plote atsirado daugiau kaip 400 ha tvenkinių. Jie buvo unikalūs tuo, kad gruntas čia visur smėlėtas ir vanduo greitai susigeria į žemę, todėl galingi siurbliai dirba visą parą. Tačiau vėliau šis projektas buvo įvertintas kaip tvenkinių aikštelių parinkimo ir hidrotechninių įrenginių statymo klaida.

Įmonė, pradėjusi nuo karpių ir karosų veisimo, vėliau veisė ir lydekas bei vaivorykštinius upėtakius, kuriais aprūpindavo ir kitas žuvininkystės įmones, ir privačių tvenkinių savininkus.

1965–1972 m. buvo sėkmingai atlikti lašišų ir šlakių veisimo ir auginimo bandymai, kuriuos vykdė įmonės įkūrėjas ir direktorius Algirdas Rusakevičius. Jis dirbtinai išnaršino šias žuvis ir išinkubavo jų ikrus. Iki dvimečių gėlame vandenyje auginti šlakių jaunikliai svėrė iki 200 g. Lašišos buvo auginamos iki lytinio subrendimo, tada paimti ir išinkubuoti jų ikrai. Deja, direktoriui perėjus dirbti į Žuvininkystės valdybą, šie darbai nutraukti.

1972–1998 m. įmonei vadovaujant I.V. Kotovui buvo toliau plėtojama tvenkininė žuvininkystė. Šiuo laikotarpiu buvo laikoma apie 3 tonų (apie 1000 vnt.) lydekų reproduktorių iš kurių ikrų kasmet buvo išauginama iki 40 mln. lervučių. Buvo laikoma 1500 vnt. vaivorykštinių  upėtakių  reproduktorių  banda – kasmet užauginama  ir parduodama iki 25 tonų šios žuvies bei vidutiniškai  50 tonų prekinių  karpių.

1975–1982 m. įmonė buvo Arnionių žuvininkystės ūkio padalinys, vėliau vėl tapo savarankiška.

1998–2010 m. įmonei pradėjo vadovauti Antanas Vaznys. Nuo šio laikotarpio pradžios iki 2002 metų įmonėje su Danijos specialistų pagalba buvo pastatytas lašišinių žuvų cechas su inkubatoriumi ir veisimo bei paauginimo cechais, o 2006 metais pastatytas atskiras šlakių veisimo ir paauginimo cechas. Taip atsirado pirmasis šalyje Žeimenos lašišinių žuvų veislynas su apytakine vandens tiekimo sistema ir naujomis gręžinių vandens apdorojimo technologijomis. Joms aptarnauti buvo priimti kvalifikuoti, aukštuosius mokslus baigę specialistai.

2010 metais buvo atsisakyta labai nuostolingos tvenkininės žuvininkystės. Poskyryje išliko tik lašišų ir šlakių veisimo ir auginimo cechai, kuriuose kasmet išauginama ir išleidžiama į vidaus vandenys iki 0,5 milijono vnt. šių žuvų. Pastaraisiais metais pradėta daugiau veisti ir margųjų upėtakių bei kiršlių. Be šių pagrindinių žuvų, kurių kasmet išauginama ir išleidžiama į vidaus vandenis iki 0,5 milijono vnt., pastaraisiais metais pradėta daugiau veisti margųjų upėtakių ir kiršlių.

Nuo 2010 metų įmonė įgijo Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus poskyrio (Žeimenos) statusą, toks jis yra iki šiol.

Bendromis pastangomis sėkmingai įvykdyta tarptautinė lašišinių žuvų išteklių atkūrimo programa, todėl šios žuvys buvo išbrauktos iš Raudonosios  knygos.

Žeimena (panoraminė nuotrauka), 2021 m.

Trakų Vokė

Trakų Vokės poskyris įsikūręs istorinės lašišinių žuvų veisyklos, kurią dar 1880–1885 m. (kai kurių autorių teigimu 1884–1885 m.) suprojektavo ir įrengė žymiausias Lietuvoje ir garsus visoje Europoje to meto biologas ir žuvininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841–1924).

Trakų Vokės lašišinių žuvų veisykla – vienas pirmųjų tokio pobūdžio objektų Lietuvoje. Senesnė lašišinių žuvų veisykla Lietuvoje išlikusiais istoriniais duomenimis galėjo būti įrengta tik Verkiuose (apie 1870–1878 m.).

Vietą Trakų Vokės žuvų veisyklai M. K. Girdvainis parinko neatsitiktinai. Žuvų veisykla buvo statoma tuo metu Vilniaus gubernijos bajorų maršalkai Jonui Tiškevičiui priklausiusio Trakų Vokės dvaro klestėjimo metais dvarui priklausančioje žemėje, todėl galima numanyti, kad jos projektavimą ir įrengimą finansavo turtingas dvaro savininkas. Upėtakių inkubatoriui ir jų auginimo tvenkiniams įrengti parinkta šaltiniuota įdauba – visas žuvims reikalingas vanduo gaunamas iš šaltinių. Tad ir šiuo metu, nors ir smarkiai pertvarkytuose betoniniuose upėtakiniuose tvenkiniuose net ir per didžiausius vasaros karščius vandens temperatūra sunkiai perkopia 16^o C. Tokios sąlygos idealiai tinka upėtakiams ir kitoms šaltavandenių rūšių žuvims veisti ir auginti. Žemiau upėtakinių tvenkinių buvo įrengti didesni gruntiniai, geriau įšylantys tvenkiniai, kur buvo galima auginti karpines žuvis. Be žuvų auginimo bajorų stalui M. K. Girdvainis Trakų Vokėje vykdė įvairius žuvų tyrimus bei žuvininkystės eksperimentus ir darė užrašus. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą šie užrašai dingo. Tačiau yra išlikęs M. K. Girdvainio parengtas ir 1881 m. įgyvendintas labai panašaus į Trakų Vokės šaltinių vandeniu maitinamo žuvų ūkio pietų Lenkijoje Zloty Potok vietovėje (dabartinė Čenstachovo vaivadija) archyvinis projektas, kurį finansavo grafas Edward`as Raczynski`is. Šis ūkis, mažai pakitęs nuo įkūrimo laikų, iki šių dienų sėkmingai veisia ir augina vaivorykštinius ir marguosius upėtakius. Išlikę istoriniai duomenys, kad 1881 m. M. K. Girdvainis organizavo pirmos partijos vaivorykštinio upėtakio ikrų atplukdymą į Lenkiją tiesiai iš šių upėtakių gimtinės – Šiaurės Amerikos. Ikrai atplukdyti ledu apdėtose medinėse skryniose, drėgnose samanose. Vėliau iš Zloty Potok vaivorykštiniai upėtakiai ir jų ikrai buvo eksportuojami į daugelį Europos šalių. Kadangi Trakų Vokės žuvų veisykla buvo projektuojama ir statoma beveik tuo pačiu metu, kaip ir Zloty Potok, nesant tikslių istorinių duomenų galima tik daryti prielaidą, kad pirmasis Trakų Vokės veisyklos veisimo objektas buvo iš Zloty Potok M.K. Girdvainio atvežtas vaivorykštinis upėtakis. Iš išlikusių fragmentinių duomenų žinome, kad 1885 m. M. K. Girdvainis įveisė į Trakų ežerus karpius, kurie galimai buvo išauginti Trakų Vokės veisykloje. 1894 m. M. K. Girdvainis įveisė į Trakų ežerus sykų, išinkubavęs jų ikrus Trakų Vokės veisykloje. Trakų Vokės žuvų veisykla sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir buvo ypač reikšminga Vilniaus krašto žuvininkystės plėtrai. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas neigiamai paveikė visą Lietuvos žuvininkystę. Trakų Vokės veisyklos veikla 1914 metais sustojo, M. K. Girdvainio veiklos užrašai dingo.

Žuvininkystės veikla Trakų Vokėje vėl atgimė tik 1953 metais žuvų veisyklą su tvenkiniais perdavus Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui. Čia buvo įkurta instituto Eksperimentinė žuvivaisos ir žuvų aklimatizacijos bazė, davusi stiprų postūmį akvakultūros mokslinių tyrimų vystymuisi Lietuvoje. 1959 metais ši bazė buvo perduota naujai įsteigtam Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutui. Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje buvo atliekami įvairių rūšių bei formų upėtakių, amerikinių palijų, lašišų, karpių veisimo bei auginimo tyrimai, nuo 1960 metų pradėti seliavų ir sykų, nuo1962 metų – peledžių veisimo ir auginimo technologijų tiriamieji darbai. Vykdyti tvenkinių pašarinės bazės tyrimo darbai. Per šį laikotarpį Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje dirbo daugelis žuvininkystės mokslininkų, buvo parašytas ne vienas mokslinis darbas, padėjęs pagrindus našesniam žuvų veisimui bei auginimui. Čia savo pirmus mokslinius tyrimus vykdė akademikas Juozas Virbickas, darbavosi didelį indėlį taikomajam žuvininkystės mokslui Lietuvoje davę Vytenis Sukackas, Juozas Bružinskas, Pranas Sinevičius, Andrius Astrauskas ir kiti.

1963 metais Trakų Vokės žuvų veislyną iš Lietuvos mokslų akademijos žinios perdavus gamybinei Vidaus vandenų eksploatacijos valdybai prie Lietuvos Ministrų Tarybos ir įkūrus Trakų Vokės žuvivaisos įmonę, jo, kaip akvakultūros tyrimų bazės reikšmė sunyko. Daugiausia buvo orientuojamasi į gamybinius žuvų auginimo rodiklius. Veisiami ir auginami prekiniai vaivorykštiniai upėtakiai, karpiai. Mažai dėmesio buvo skiriama ir investicijoms į naujas žuvų veisimo technologijas, techninės bazės atnaujinimą. Po 1988 metais prasidėjusių didelių Lietuvos žuvininkystės valdymo sistemos pertvarkymų Trakų Vokės žuvivaisos įmonė nuo 1991 m. buvo perėjusi Aplinkos apsaugos departamento Žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūros žinion, o 1994 m. perduota Žemės ūkio ministerijai pavaldžiam Valstybiniam žuvivaisos centrui, vėliau – 1998 m. pervadintam Lietuvos valstybiniu žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centru. Per reorganizacijas į įmonės infrastruktūrą nieko nebuvo investuojama, todėl ilgainiui XIX amžiaus istorinis inkubatorius praktiškai sunyko. Upėtakiniai tvenkiniai buvo naudojami nedidelio kiekio iš kitur atvežtų vaivorykštinių upėtakių jauniklių paauginimui iki prekinio dydžio, o gruntiniai tvenkiniai praktiškai nedavė jokios produkcijos. Bandymai inkubuoti margųjų upėtakių ikrus apleistame inkubatoriuje buvo nesėkmingi. Susidarė tokia situacija, kad neturint kur inkubuoti žuvų ikrų, šaltavandenių tvenkinių, puikiai tinkančių upėtakių, kiršlių bei kitų šaltavandenių žuvų reproduktoriams laikyti ir jaunikliams paauginti, unikalios galimybės nebuvo naudojamos.

2007 metais atliktoje Trakų Vokės žuvivaisos komplekso panaudojimo galimybių studijoje padaryta išvada, kad būtina atkurti ir modernizuoti vienintelę Lietuvoje vietinių šaltavandenių žuvų (margųjų upėtakių, kiršlių) žuvivaisos įmonę, įdiegiant ir pritaikant gamyboje naujas modernias žuvų veisimo technologijas. Įmonės technologiniai pajėgumai daugiausia turėtų būti orientuoti margiesiems upėtakiams ir kiršliams veisti. Pasiūlyta sukurti ir įdiegti kitų nykstančių rūšių (skersnukių, ūsorių, meknių) dirbtinio veisimo ir paauginimo technologijas. Atsižvelgiant į galimybių studijos rekomendacijas 2008 m. buvo parengtas Inkubatoriaus rekonstrukcijos Vinkšnų g. 6, Vilniuje (Trakų Vokėje) techninis projektas. 2008 metais pradėti rekonstrukcijos darbai, kurie, atlikus tik nedidelę dalį darbų, 2009 m. pirmoje pusėje buvo sustabdyti.

2010 m. reorganizavus Lietuvos valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centrą, Trakų Vokės žuvų veislynas perėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žinion. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-05-16 nutarimą Nr. 521 2012 metais Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduoti 8 gruntiniai tvenkiniai, kurių bendras plotas 8,42 ha ir didžioji dalis pastatų. Poskyriui liko 7,9253 ha žemės sklypas su13 vnt. šaltavandenių betoninių tvenkinių, kurių bendras plotas 90,97 arai ir žuvų inkubatorius bei su juo susiję pagalbiniai statiniai ir inžinerinės sistemos.

Trakų Vokė (panoraminė nuotrauka), 2021 m.

PIETŲ REGIONO ŽUVIVAISOS SKYRIUS

Pietų regiono žuvivaisos skyrius apjungia du poskyrius: Simną ir Laukystą. Skyriuje URS sąlygomis auginamos sykinės žuvys, šamai, plačiažnypliai vėžiai, o pastaruoju metu – ir aštriašnipiai eršketai, tvenkiniuose – karpiai, lynai, sterkai, lydekos. Skyrius reikšmingas inkubaciniame ceche įrengta URS sistema, kuri 2013 metais buvo pritaikyta europiniams unguriams paauginti.

Laukysta

Kauno marios yra didžiausias dirbtinis vandens telkinys šalyje (6 400 ha), skirtas verslinei žvejybai ir rekreacijai, todėl būtina nors iš dalies kompensuoti šiam vandens telkiniui Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (KHE) daromą žalą. Kadangi pastačius šią hidroelektrinę, nebuvo įrengtos žuvų pralaidos į Kauno marias ir Nemuno aukštupį, dėl vandens horizonto svyravimų (50–60 cm per parą) žymiai pablogėjo natūralios žuvų neršto sąlygos. Kad Kauno mariose ir Nemuno upės baseine būtų išsaugota žuvų įvairovė, atkurtos vertingų žuvų atsargos, Laukystos žuvų veislynui pavesta veisti ir auginti retas nykstančias bei kitas žuvis. Veikdami pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintus nuostatus bei vadovaudamiesi kitais teisės aktais, Laukystos veislyno specialistai prižiūri įrenginius, skirtus žuvims perplaukti bei jų migracijos kelius, rengia ir su Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama įgyvendina investicinius projektus saugomų ir globojamų vertingų žuvų migracijos ir neršto sąlygoms gerinti, šių žuvų ištekliams gausinti.

Veislyne įrengti tvenkiniai buvo suprojektuoti ir įrengti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos iniciatyva ir lėšomis dar iki Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę (1965–1972) ir veikė per 20 metų. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, 1992 metais, Lietuvos Vyriausybė šį veislyną perdavė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, o 1997 metais – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai. Veislynui suteiktas valstybės įmonės statusas, o 2005 metais VĮ Laukystos žuvų veislynas pertvarkytas į biudžetinę įstaigą.

Laukystos poskyris yra įsikūręs strategiškai patogioje ir patrauklioje vietoje – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, Kaišiadorių r. savivaldybės Žaslių seniūnijos Mančiūnų kaime. Šio poskyrio tvenkiniai semia 130 ha plotą, į tvenkinius kokybiškas vanduo tiekiamas savitaka, modernizuojamas žuvų inkubatorius. Žuvų augintojai iš visos Lietuvos čia atvyksta įsigyti vertingų žuvų jauniklių: karpių, amūrų, karosų, lydekų, plačiakakčių, sterkų, lynų. Kiekvienais metais birželio ir liepos mėnesiais į neišnuomotus vandens telkinius išleidžiama apie 350 tūkst. vnt. paaugintų sterkų jauniklių, o per spalį ir lapkritį įžuvinama 50–55 tūkst. vnt. 50–100 g svorio lydekų šiųmetukių. Likusi žuvų jauniklių dalis parduodama fiziniams ir juridiniams asmenims jų reikmėms.

Laukystos poskyryje įgyvendinamas projektas „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“. Projekto veiklomis siekiama atkurti nykstančius europinių ungurių išteklius, taip prisidedant prie aplinkos apsaugos priemonių ir natūralių vandens išteklių atstatymo.  Poskyrio inkubacinis cechas pritaikomas europiniams unguriams karantinuoti ir perlaikyti iki paleidimo į vandens telkinius. 2013 m įvesta į eksploataciją uždaroji vandens apytakos sistema (URS) unguriams perlaikyti ir karantinuoti. Inkubaciniam pastatui apšildyti ir reikiamai vandens temperatūrai palaikyti URS sistemoje 2014 metais įrengta šildymo sistema su reversinio ciklo galimybe.

Laukystos poskyrio uždarojoje vandens apytakos sistemoje perlaikomi ir paauginami įsigyti stiklinės stadijos europiniai unguriukai. Paauginti europiniai unguriai yra įžuvinami vadovaujantis Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, planu. 2014 m. įsigyta 120 kg stiklinės stadijos europinių ungurių. Įveista į vandens telkinius 380,5 tūkst. vnt. paaugintų ungurių. Vidutinis unguriuko svoris 1 g 2015 m. įsigyta 160 kg stiklinės stadijos ungurių – įveista 449,4 tūks. vnt  1 g vidutinio svorio paaugintų europinių ungurių. 2016 m. gauta 99,385 kg stiklinukų – įveista 273,1 tūkst. vnt. paaugintų europinių ungurių.

2016 metais tęsiant „Europinių ungurių išteklių atkūrimas Lietuvoje“ projektą, Laukystos poskyrio inkubaciniame ceche buvo vykdomi pastato fasado apšiltinimo ir apdailos darbai, stogo šiltinimo ir naujos dangos įrengimo, nuogrindų, vaikščiojimo takų įrengimo ir vidaus apdailos darbai, montuojama antra uždaroji vandens apytakos sistema stiklinės stadijos europiniams unguriams perlaikyti ir paauginti.

Laukysta (panoraminė nuotrauka), 2021 m.

Simnas

Kalbant apie upes, ežerus, juose augančias žuvis suprantame, kad tai sritis, kurioje dalis gyventojų turi įvairiausių interesų. Žuvininkystė tai ne tik verslas, bet ir vienas iš daugelio žmonių poilsio ir laisvalaikio leidimo būdų. Tačiau intensyviai eksploatuodami ir keisdami gamtinę aplinką, kad patenkintume savo poreikius, pažeidėme per daugelį metų susidariusių gamtinių veiksnių pusiausvyrą. Tarp žuvų didžiausia grėsmė iškilo toms rūšims, kurios gali išgyventi tik tam tikros struktūros buveinėje ir yra jautrios vandens kokybės pokyčiams. Kita vertus, visiems aišku, kad beatodairiškai eksploatuojant žuvų išteklius, galime per labai trumpą laiką atsidurti ties tam tikrų žuvų rūsių išnykimo riba. Natūraliu būdu žuvų ištekliai sunkiai atsikuria, todėl būtina juos veisti dirbtinai. Neatsitiktinai buvo pradėti kurti ūkiai, kurių paskirtis – ne prekinės žuvies auginimas, o įvairių rūšių žuvų veisimas, jauniklių auginimas natūraliems vandens telkiniams įžuvinti.

Simno žuvivaisos įmonė buvo įkurta 1964 metais, kaip sykinių žuvų, daugiausia seliavų, veislynas. Kitais metais  pradėti ir lydekų bei karpių veisimo darbai. Pati įmonė prisišliejusi prie pietinio Simno miestelio pakraščio. Tvenkiniai išsidėstę Kalesninkų kaimo teritorijoje. Įmonės vietovė priklauso Nemuno ir Neries žemupio plynaukštei. Be inkubacinio cecho poskyryje yra 48 įvairios paskirties tvenkiniai, kurių bendras plotas daugiau kaip 112 ha. Priklausomai nuo tvenkinių paskirties skiriasi jų morfometriniai ir biologiniai rodikliai. Kai kurie iš jų skirti žuvims žiemoti, kiti – reproduktoriams auginti, jaunikliams paauginti bei auginti. Tvenkinius vandeniu aprūpina Spernios upelis, kuris išteka iš Dusios ežero. Tvenkiniai unikalūs tuo, kad visi jie užpildomi savitaka nenaudojant siurblių.

2006–2007 metais atlikti inkubacinio cecho rekonstrukcijos darbai. Įrengta apytakinė sistema su vandens pašildymu bei mechaniniu ir biologiniu valymu. Vanduo pašildomas iki reikiamos temperatūros ir sterilizuojamas UV filtrais. Taip pat vandens kokybę ir visavertiškumą užtikrina automatiniu rėžimu dirbantys nugeležinimo filtrai. Taip paruoštas vanduo grąžinamas į sistemą. Visa ši sistema sudaro optimalias sąlygas įvairioms žuvims neršti ir paauginti.

Šiandien Simno poskyris – pagrindinė Lietuvoje sykų, europinių šamų, plačiažnyplių vėžių veisimo bazė. Be šamų, sykų, peledžių, lynų, lydekų, vėgėlių, margųjų, vaivorykštinių upėtakių, lašišų, sibirinių eršketų, vėžių veisimo ir paauginimo poskyris dalyvauja Baltijos eršketų išteklių atkūrimo programoje.

Simnas (panoraminė nuotrauka), 2021 m.