Trakų Vokė

Trakų Vokės poskyris įsikūręs istorinės lašišinių žuvų veisyklos, kurią dar 1880–1885 m. (kai kurių autorių teigimu 1884–1885 m.) suprojektavo ir įrengė žymiausias Lietuvoje ir garsus visoje Europoje to meto biologas ir žuvininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841–1924).

Trakų Vokės lašišinių žuvų veisykla – vienas pirmųjų tokio pobūdžio objektų Lietuvoje. Senesnė lašišinių žuvų veisykla Lietuvoje išlikusiais istoriniais duomenimis galėjo būti įrengta tik Verkiuose (apie 1870–1878 m.).

Vietą Trakų Vokės žuvų veisyklai M. K. Girdvainis parinko neatsitiktinai. Žuvų veisykla buvo statoma tuo metu Vilniaus gubernijos bajorų maršalkai Jonui Tiškevičiui priklausiusio Trakų Vokės dvaro klestėjimo metais dvarui priklausančioje žemėje, todėl galima numanyti, kad jos projektavimą ir įrengimą finansavo turtingas dvaro savininkas. Upėtakių inkubatoriui ir jų auginimo tvenkiniams įrengti parinkta šaltiniuota įdauba – visas žuvims reikalingas vanduo gaunamas iš šaltinių. Tad ir šiuo metu, nors ir smarkiai pertvarkytuose betoniniuose upėtakiniuose tvenkiniuose, net ir per didžiausius vasaros karščius vandens temperatūra sunkiai perkopia 16 °C. Tokios sąlygos idealiai tinka upėtakiams ir kitoms šaltavandenių rūšių žuvims veisti ir auginti. Žemiau upėtakinių tvenkinių buvo įrengti didesni gruntiniai, geriau įšylantys tvenkiniai, kur buvo galima auginti karpines žuvis. Be žuvų auginimo bajorų stalui, M. K. Girdvainis Trakų Vokėje vykdė įvairius žuvų tyrimus bei žuvininkystės eksperimentus ir darė užrašus. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą šie užrašai dingo. Tačiau yra išlikęs M. K. Girdvainio parengtas ir 1881 m. įgyvendintas labai panašaus į Trakų Vokės šaltinių vandeniu maitinamo žuvų ūkio pietų Lenkijoje Zloty Potok vietovėje (dabartinė Čenstakavos vaivadija) archyvinis projektas, kurį finansavo grafas Edwardas Raczyńskis. Šis ūkis, mažai pakitęs nuo įkūrimo laikų, iki šių dienų sėkmingai veisia ir augina vaivorykštinius ir marguosius upėtakius. Išlikę istoriniai duomenys, kad 1881 m. M. K. Girdvainis organizavo pirmos partijos vaivorykštinio upėtakio ikrų atplukdymą į Lenkiją tiesiai iš šių upėtakių gimtinės – Šiaurės Amerikos. Ikrai atplukdyti ledu apdėtose medinėse skryniose, drėgnose samanose. Vėliau iš Zloty Potok vaivorykštiniai upėtakiai ir jų ikrai buvo eksportuojami į daugelį Europos šalių. Kadangi Trakų Vokės žuvų veisykla buvo projektuojama ir statoma beveik tuo pačiu metu, kaip ir Zloty Potok, nesant tikslių istorinių duomenų galima tik daryti prielaidą, kad pirmasis Trakų Vokės veisyklos veisimo objektas buvo iš Zloty Potok M.K. Girdvainio atvežtas vaivorykštinis upėtakis. Iš išlikusių fragmentinių duomenų žinome, kad 1885 m. M. K. Girdvainis įveisė į Trakų ežerus karpius, kurie galimai buvo išauginti Trakų Vokės veisykloje. 1894 m. M. K. Girdvainis įveisė į Trakų ežerus sykų, išinkubavęs jų ikrus Trakų Vokės veisykloje. Trakų Vokės žuvų veisykla sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir buvo ypač reikšminga Vilniaus krašto žuvininkystės plėtrai. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas neigiamai paveikė visą Lietuvos žuvininkystę. Trakų Vokės veisyklos veikla 1914 metais sustojo, M. K. Girdvainio veiklos užrašai dingo.

Žuvininkystės veikla Trakų Vokėje vėl atgimė tik 1953 metais, žuvų veisyklą su tvenkiniais perdavus Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui. Čia buvo įkurta instituto Eksperimentinė žuvivaisos ir žuvų aklimatizacijos bazė, davusi stiprų postūmį akvakultūros mokslinių tyrimų vystymuisi Lietuvoje. 1959 metais ši bazė buvo perduota naujai įsteigtam Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutui. Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje buvo atliekami įvairių rūšių bei formų upėtakių, amerikinių palijų, lašišų, karpių veisimo bei auginimo tyrimai, nuo 1960 metų pradėti seliavų ir sykų, nuo 1962 metų – peledžių veisimo ir auginimo technologijų tiriamieji darbai. Vykdyti tvenkinių pašarinės bazės tyrimo darbai. Per šį laikotarpį Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje dirbo daugelis žuvininkystės mokslininkų, buvo parašytas ne vienas mokslinis darbas, padėjęs pagrindus našesniam žuvų veisimui bei auginimui. Čia savo pirmus mokslinius tyrimus vykdė akademikas Juozas Virbickas, darbavosi didelį indėlį taikomajam žuvininkystės mokslui Lietuvoje davę Vytenis Sukackas, Juozas Bružinskas, Pranas Sinevičius, Andrius Astrauskas ir kiti.

1963 metais Trakų Vokės žuvų veislyną iš Lietuvos mokslų akademijos žinios perdavus gamybinei Vidaus vandenų eksploatacijos valdybai prie Lietuvos Ministrų Tarybos ir įkūrus Trakų Vokės žuvivaisos įmonę, jo, kaip akvakultūros tyrimų bazės, reikšmė sunyko. Daugiausia buvo orientuojamasi į gamybinius žuvų auginimo rodiklius. Veisiami ir auginami prekiniai vaivorykštiniai upėtakiai, karpiai. Mažai dėmesio buvo skiriama ir investicijoms į naujas žuvų veisimo technologijas, techninės bazės atnaujinimui. Po 1988 metais prasidėjusių didelių Lietuvos žuvininkystės valdymo sistemos pertvarkymų Trakų Vokės žuvivaisos įmonė nuo 1991 m. buvo perėjusi Aplinkos apsaugos departamento Žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūros žinion, o 1994 m. perduota Žemės ūkio ministerijai pavaldžiam Valstybiniam žuvivaisos centrui, vėliau – 1998 m. pervadintam Lietuvos valstybiniu žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centru. Per reorganizacijas į įmonės infrastruktūrą nieko nebuvo investuojama, todėl ilgainiui XIX amžiaus istorinis inkubatorius praktiškai sunyko. Upėtakiniai tvenkiniai buvo naudojami nedidelio kiekio iš kitur atvežtų vaivorykštinių upėtakių jauniklių paauginimui iki prekinio dydžio, o gruntiniai tvenkiniai praktiškai nedavė jokios produkcijos. Bandymai inkubuoti margųjų upėtakių ikrus apleistame inkubatoriuje buvo nesėkmingi. Susidarė tokia situacija, kad neturint kur inkubuoti žuvų ikrų, šaltavandenių tvenkinių, puikiai tinkančių upėtakių, kiršlių bei kitų šaltavandenių žuvų reproduktoriams laikyti ir jaunikliams paauginti, unikalios galimybės nebuvo naudojamos.

2007 metais atliktoje Trakų Vokės žuvivaisos komplekso panaudojimo galimybių studijoje padaryta išvada, kad būtina atkurti ir modernizuoti vienintelę Lietuvoje vietinių šaltavandenių žuvų (margųjų upėtakių, kiršlių) žuvivaisos įmonę, įdiegiant ir pritaikant gamyboje naujas modernias žuvų veisimo technologijas. Įmonės technologiniai pajėgumai daugiausia turėtų būti orientuoti margiesiems upėtakiams ir kiršliams veisti. Pasiūlyta sukurti ir įdiegti kitų nykstančių rūšių (skersasnukių, ūsorių, meknių) dirbtinio veisimo ir paauginimo technologijas. Atsižvelgiant į galimybių studijos rekomendacijas, 2008 m. buvo parengtas Inkubatoriaus rekonstrukcijos Vinkšnų g. 6, Vilniuje (Trakų Vokėje) techninis projektas. 2008 metais pradėti rekonstrukcijos darbai, kurie, atlikus tik nedidelę dalį darbų, 2009 m. pirmoje pusėje buvo sustabdyti.

2010 m. reorganizavus Lietuvos valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centrą, Trakų Vokės žuvų veislynas perėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žinion. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-05-16 nutarimą Nr. 521, 2012 metais Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduoti 8 gruntiniai tvenkiniai, kurių bendras plotas 8,42 ha, ir didžioji dalis pastatų. Poskyriui liko 7,9253 ha žemės sklypas su 13 vnt. šaltavandenių betoninių tvenkinių, kurių bendras plotas 90,97 arai, ir žuvų inkubatorius bei su juo susiję pagalbiniai statiniai ir inžinerinės sistemos.

Trakų Vokė (panoraminė nuotrauka), 2021 m.